atviras galas

sudarykit alternative sąrašą iškilių moterų. rimtai :) įdomu būtų paskaitinėt ir sužinot.

nu tai bent iki maždaug šių laikų toks pasaulis žmonių ir buvo. man tai geriausias pavyzdys filosofijos istorijoj - nei vieno žymesnio moters įsikišimo tenais. na tai ir ką dabar daryti? negi keist praeitį? nebent mėginti pakeist dabarties padėtį savo pačių darbais, dabar gi jau "galima". šiaip čia man taip matosi, jokio nepasitenkinimo ar ko

Kelios žymiausios lietuvių moterų judėjimo XIXa.pab-XXa.pr. dalyvės:

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Gabrielę Petkevičaitę-Bitę galėtumėme laikyti viena iš lietuvos moterų judėjimo ir tautinio sąjūdžio motinų. Gimusi 1861m. Puziniškių dvare, anksti netekusi mamos, ji buvo išsiųsta mokytis į Mintaujos aukštesniąją mergaičių mokyklą. Baigusi mokyklą ji norėjo studijuoti matematiką, tačiau tai įmanoma buvo tik Rusijoje, o mergina norėjo likti Lietuvoje. Todėl tėvo, gydytojo Jono Leono Petkevičiaus, patariama ji liko namuose ir ėmė šviesti liaudį: nemokamai mokė kiekvieną, kas norėjo mokytis.

Pirmasis G. Petkevičaitės žymesnis indėlis į lietuvių tautinį atgimimą buvo draugijos „Žiburėlis” įkūrimas. Šviečiant jaunuolius, reikėjo lėšų, todėl G. Petkevičaitė ėmė užsiiminėti bitininkyste, kas ir davė jai pravardę Bitė. Prie G. Petkevičaitės pastangų mokyti jaunuolius prisidėjo ir Juškytė, o 1894m. J. Jablonskis paskatino moteris įsteigti draugiją. Draugija buvo pavadinta „Žiburėlio” vardu. Jai iki 1903m. vadovavo pati Petkevičaitė-Bitė, o vėliau draugija perduota valdyti F. Bortkevičienei. Kasmet „Žiburėlis” suteikdavo 5-10 pašalpų ir stipendijų neturtingiems moksleiviams ir studentams.

Aktyviai Petkevičaitė reiškėsi ir kultūrinėje veikloje: prisidėjo statant pirmuosius lietuviškus spektaklius „Amerika pirtyje”, taip pat pačios kurtus „Velnias spąstuose” ir „Parduota laimė”; nuo 1889m. pradėjo kaip rašytoja reikštis „Varpe”, vėliau rašė straipsnius „Lietuvos žiniose”, išleido nemažai apsakymų ir vaizdelių rinkinių.

1920m. rinkimuose Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kaip vyriausia narė, ji tapo pirmojo posėdžio pirmininke ir kartu pirmąja moterimi-Seimo pirmininke Lietuvoje.

Ona Pleirytė-Puidienė

Gimė Ona Pleirytė-Puidienė 1887m. Mintaujoje, mišrioje šeimoje, apie Lietuvą išgirdo tik ketvirtoje klasėje, susipažinusi su kunigais B. Šlamu ir J. Linde-Dobilu. Nuo to laiko ji pasiryžo savo gyvenimą skirti darbu Lietuvos labui.

1903m. ji buvo pakviesta vadovauti Plungės slaptajai mokyklai. Kadangi darbas sunkiai sekėsi, jai pasiūlyta pasitobulinti užsienyje. 1905m. pavasarį Ona Pleirytė grįžo į Mintaują ir netrukus gavo kvietimą dirbti „Vilniaus žiniose”. Taip pat ji aktyviai dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo rengimo darbuose, Švietimo lygos suvažiavime Petrapilyje, I Rusijos moterų suvažiavime. O. Pleirytė-Puidienė reiškėsi ir kaip rašytoja, išleidusi apysakų, išvertusi užsienio rašytojų kūrinių.

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana

Šatrijos Ragana gimė 1877m. Medingėnų dvare, Plungės rajone. Jos tėvai buvo kilę iš inteligentų šeimų, todėl namuose buvo didžiulė biblioteka. Marija Pečkauskaitė siekė mokslo gimnazijoje; sveikatai sutrukdžius išlaikyti egzaminus, ją privačiai ėmėsi ruošti Povilas Višinskis. Jis ir paskatino aktyviai prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo. Nuo 1894m. ji pradėjo periodinėje spaudoje spausdinti apsakymus, vaizdelius. 1907m. finansinių sunkumų kamuojama Pečkauskaitė atsikraustė į Pavandenės dvarą mokyti devynių dvarininkų Sakelių vaikų. 1909m. ji buvo pakviesta mokytojauti į Marijampolės „Žiburio” mergaičių progimnaziją, vėliau ji ėmėsi jai ir vadovauti. Slapta, prisidengusi lietuvių kalbos priedanga, Marija Pečkauskaitė dėstė draudžiamą Lietuvos istorijos kursą. Nuo 1920m. Šatrijos ragana rašė didelės apimties kūrinius, kurių reikšmingiausias – 1922m. parašytas „Sename dvare”.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė-Žemaitė

1845m. bežemio bajoro šeimoje gimė Julija Beniuševičiūtė. Ji mokėsi privačiai, paskui – savarankiškai. Aktyvia veiklą pradėjo remdama 1863m. sukilėlius. 1886m. su vyru ir vaikais persikėlusi į Ušnėnus, susipažino su kaimynais Višinskiais ir Požarskiais, kurie jai leido naudotis savo namų biblioteka. Lietuva ir lietuvišku žodžiu Žemaitė susidomėjo perskaičius P. Višinskio atneštus draudžiamus laikraščius ir literatūrą. Rašyti ji pradėjo taip pat Višinskio paraginta ir gana vėlai – sulaukusi 48-ių. 1899m. „Varpas” dalimis išspausdino jos kūrinį „Marti”. Visuose kūriniuose dominavo tautinio atgimimo, Lietuvos kaimo buities, sunkios moterų dalios, bažnyčios kritikos temos. 1906-1911m. Žemaitė gyveno ir kartu kūrė su G. Petkevičaite-Bite. Jos įtakota, parašė keletą prieš kunigiją nukreiptų satyros kūrinių.

1907m. Žemaitė dalyvavo I-ame Lietuvos moterų suvažiavime, kur skaitė pranešimus apie kaimo mergaičių nedalią joms ištekėjus ir apie moterų girtuokliavimą. Dėl antikatalikiškų pažiūrų į Lietuvos katalikių moterų suvažiavimą 1908m. Žemaitė nebuvo įleista, užtad tų pačių metų gruodį drauge su G. Petkevičaite-Bite dalyvavo visos Rusijos imperijos moterų suvažiavime Peterburge.

Felicija Povickaitė-Bortkevičienė

Felicija Povickaitė gimė nusigyvenusių dvarininkų šeimoje, Linkuvos dvare 1873m. Vėliau su šeima persikėlė gyventi į Ukmergės apylinkę – tuo metu gerokai sulenkėjusią. Jos lietuviškai kalbanti mama kartojo, jog kiekvienas pilietis turi mokėti savo kalbą ir istoriją, todėl Felicija Povickaitė be lenkų istorijos mokėsi ir lietuvių. Baigusi gimnaziją, Varšuvoje lankė nelegalius aukštuosius kursus, mokėsi istorijos, literatūros ir kalbų, bet po metų policijai išvaikius mokytojus, grįžo į Lietuvą, kur tapo tėvo pavaduotoja. Tuo metu jau aktyviai vyko lietuvių tautinis sąjūdis ir jo idėjų paskatinta mergina savarankiškai iš knygų ėmė mokytis lietuvių kalbos.

1898m. ištekėjusi už lietuvio inžinieriaus J. Bortkevičiaus, F. Povickaitė-Bortkevičienė ėmė aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Ji buvo vienintelė Vilniaus inteligentų būrelio „Dvylika apaštalų” narė moteris, gavusi lygias teises dalyvauti visuose slaptuose pasitarimuose. P. Višinskis vėliau ją padarė savo padėjėja ir įpareigojo sekti lenkų, rusų spaudą, daryti iš jos reportažus lietuviškiems leidiniams. Aktyviai dalyvavo „Žiburėlio” draugijos veikloje, netrukus valdyboje pakeitė įkūrėją G. Petkevičaitę. Taip pat buvo LDP narė, platino Vilniaus rajonui skirtą draudžiamąją spaudą, dalyvavo „Kankinių kasos” veikloje, netgi suorganizavo kelių politinių kalinių pabėgimus. Nuo 1906m. dėl aktyvios veiklos F. Bortkevičienę pradeda sekti, jos bute dažnai atliekamos kratos.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 1886m. gimė neturtingų žemaičių bajorų šeimoje, Joniškyje. Šeimai persikėlus į Kulius, mergaitei daug įtakos darė jaunas vikaras J. Tumas, platinęs nelegalią lietuvišką spaudą. Sofija skaitė lietuvišką literatūrą ir simpatizavo Lietuvos patriotų veiklai. Baigusi gimnaziją, S. Kymantaitė 1904m. pradeda studijuoti mediciną Krokuvos universitete. Ten jai įtaką darė lietuvių „Rūtos” draugija – S. Kymantaitę ragino tapti literate. Literatūrinis jos debiutas buvo straipsnis „Lietuvos žinių” laikraštyje, vėliau kūryba įtraukta į pirmąjį lietuvių literatūros almanachą „Gabija”.

1907m. grįžusi į Vilnių S. Kymantaitė prisijungė prie moterų judėjimo, dalyvavo I-ajame Lietuvos moterų suvažiavime. Moterų judėjimo skilimas skaudino Sofiją Kymantaitę, ji troško vieningumo. Po nusivylimo šiame susirinkime, S. Kymantaitė-Čiurlionienė atsidavė literatūrai ir pedagokikai, o veiklą moterų organizacijose nutraukė.

Dar papildysiu sąrašą ir kitose srityse pasižymėjusiomis moterimis.

Kas dėl "moterų istorijoje" - istorija ilgą laiką buvo rašoma vyrų ir apie vyrus - iki pat šešto septinto dešimtečio, kuomet įvyko šiokia tokia istorijos kaip mokslo revoliucija - atsirado ir ėmė vystytis socialinė istorija, kuri nebebuvo orientuota į įvykius ir pasėkmes. Todėl nereikia stebėtis, kad mažai žinių apie moteris yra - daugiausiai tik esminės - teisynai, rūmų ekonomikos knygos ir pan., kas suteikia gana siaurą ir subjektyvią informaciją. Lietuvoje tik pastarąjį dešimtmetį aktyviau domimasi moterų istorija ir moterimis istorijoje, naujai tyrinėjami dokumentai...
Kol daug kas neatskleista, nereiktų taip drąsiai teigti - "nėra ten tų žymių moterų" - juk buvo iškelta teorija, jog galbūt V. Šekspyras buvo moteris ;)

tomas: simone de beauvoir/hildegarda/mary wollstonecraft.
kita vertus, sutinku su ugne, istorija iki pat praeito amžiaus buvo karų ir bybių matavimosi his-story. tą ir turėjau omeny, sakydama "visos aplinkybės".
bet, tarkime, kodėl s. neris įtraukta į "tautą vienijančių žmonių" sąrašą?

istorijos nemėgstu ir nerekomenduoju. tačiau man visada patiko eugenija šimkūnaitė, o taip pat ugnė karvelis, manau, varė kietai.